Gydytojo profesija – viena tų, kai reikia nuolat bendrauti su nelaimės ištiktais žmonėmis, matyti ir girdėti jų istorijas, tad medikai yra matę daug gyvenimo dramų. Jau trejetą dešimtmečių vienoje ligoninių dirbanti Janina prisipažino, kad įvykiai keičia vieni kitus, todėl ankstesnius užgožia nauji, o buvusios dramos išblėsta užmarštyje. Vis dėlto vienas įvykis, net ir praėjus keliems dešimtmečiams, liko jos širdyje.

 „Tai atsitiko mano medicinos karjeros pradžioje. Reanimacijos skyriuje gulėjo virš  90 metų senolė. Nors amžius – garbingas, moteris buvo tvarkinga, visiškai žila, netgi su manikiūru ir makiažu.

Ji labai sunkiai sirgo erkiniu encefalitu, tiesą pasakius, nebuvo vilčių, kad pasveiks.  Ją lankydavo vyras – kiek jaunesnis, lygiai toks pat žilaplaukis ir tvarkingas, visada nusiskutęs, išlygintais marškiniais ir kelnėmis.

Kadangi tuo metu laikinai ėjau reanimacijos skyriaus vedėjos pareigas, man tekdavo bendrauti su pacientų artimaisiais.

Senelis kasdien ateidavo lygiai tuo pačiu metu, kantriai laukdavo, jei gydytojai buvo užsiėmę, klausėsi standartinių frazių, kad būklė itin sunki, jokių pokyčių. Jis prašydavo žmonai perduoti gėlytę, šventą paveikslėlį, kryžiuką arba kokią kitą, abiem labai reikšmingą, smulkmeną. Vieną dieną jis atnešė jos mėgstamą sidabrinį šaukštelį. Tada sunkiai atsiduso ir išėjo.

Tai truko apie dvi savaites. Močiutė kabinosi į gyvenimą, nenorėjo išeiti. Ir virusui ją palaužti nebuvo lengva. O gal kažkas ją čia laikė. Kas žino.

Vieną dieną, kaip įprasta, nuėjau pasikalbėti su jos vyru. Jis paklausė – kaip mano nuostabiausioji? (visada taip klausdavo), atsakiau – būklė nepakitusi, žmona komoje, prijungta prie aparatūros. Ir tada jis pakėlė akis, pažiūrėjo į mane ir ištarė – ar galėčiau su jumis pasikalbėti? Nors buvau užsiėmusi, negalėjau jam atsakyti. Ir jis man papasakojo apie savo gyvenimą, apie tai, kaip sutiko ją, apie tai, kaip jie mylėjo vienas kitą, nors vieną kartą net beveik neišsiskyrė. Apie tai, kaip mirus sūnui jie liko vieni ir tik vienas kitą palaikydami neišprotėjo ir nenumirė. Apie tai, kaip pastaruosius dvidešimt metų kasdien vaikščiojo parke prie namų, apie savo mėgstamą suolą, apie savo mėgstamą medį ir apie katiną, kuris mirė prieš trejus metus ir jo buvo be galo gaila.

Ir tada jis nutilo, nubraukė ašarą ir atsidusęs pasakė – daktare, aš ją nužudžiau, ji tą dieną nenorėjo eiti pasivaikščioti, o aš įtikinau, net pajuokavau, kad judėjimas yra gyvenimas. Ir tą dieną, tame parke, jai įkando erkė. Nemėginkite manęs įtikinti, kad tai atsitiktinumas, aš žinau, kad tai tiesa. Tada atsikėlė nuo sofos ir neatsisveikinęs išėjo. O aš, sutrikusi ir pasimetusi, grįžau dirbti.

Kitą dieną, nepaisant visų mūsų pastangų,  močiutę ištiko biologinė mirtis. Tylėdami suėjome į gydytojų kabinetą, užsikaitėme kavą. Tačiau nespėjus jos nė gurkštelėti, sulaukėme skambučio iš priėmimo skyriaus – žmogui stoja širdis. Nuskubėję pamatėme ant sofos tą patį senelį, šalia ant grindų gulėjo sutrypta ramunėlių puokštė. Greitai senuką pervežėme į skyrių, vienintelė laisva vieta buvo tik prie jau išėjusios žmonos. Praėjus valandai galutinai sustojo ir jo širdis. Ir taip jie gulėjo kartu, susitikę gyvenimo pabaigoje. Jie gyveno ilgai ir laimingai ir mirė tą pačią dieną.“