„Ištekėjau 18 metų. Mano sutuoktiniu tapo klasės draugas, su kuriuo draugavome nuo vaikystės. Po šešių mėnesių sužinojau, kad esu nėščia. Mums finansiškai sekėsi sunkiai, tačiau apie abortus nebuvo nė kalbos“, – pasakoja Janina.

Gimė mergaitė, kuriai vyras suteikė angelišką vardą. Ji tikrai atrodė kaip mažas angelas: šviesūs plaukai ir mėlynos akys. Iš prigimties dukra buvo ramus vaikas, ir aš dėkojau Dievui už tokią dovaną. Mano vyras turėjo mesti mokyklą ir įsidarbinti. Tuo tarpu aš paėmiau akademines atostogas ir buvau su kūdikiu iki 1,5 metų. Tuo pat metu ir mokiausi.

Viskas ėmė gerėti, bet tada sužinojome, kad aš vėl laukiuosi. Po šeimos pasitarimo vyras pasakė, kad auginsime ir šį vaiką. Teko dar labiau susiimti. Mano brangiausias  sukosi per tris darbus, jo namuose beveik nemačiau. Bet pinigų vis tiek neužteko, nes netrukus gimė antras vaikas.

Pradėjau studijuoti neakivaizdžiai, didžiulių pastangų dėka gavau diplomą: buvo sunku vienu metu auklėti du vaikus, atlikti namų ruošos darbus ir mokytis. Nepaisant to, mes tai išgyvenome. Kai dukra ėjo į mokyklą, o sūnus jau lankė darželį, pagaliau galėjau įsidarbinti pagal savo specialybę ir padėti vyrui. Mūsų finansinė padėtis stabilizavosi, juolab kad mes jau buvome įsigiję savo butą. Viskas taip gerai ėjosi, kad kiekvieną vasarą galėjome sau leisti kelionę prie jūros. Kai man suėjo 30 metų, likimas mums įteikė dar vieną dovaną – trečiąjį nėštumą.

Kaip tada su viskuo susitvarkėme, iki šiol nesuprantu. Aš vėl namuose sukausi skalbama ir gamindama maistą: daugiavaikė šeima nėra vienas vaikas ir vyras. Sutuoktinis iš visų jėgų stengėsi mus aprūpinti, todėl dirbo dieną ir naktį. Jei jam tekdavo per parą pamiegoti 5 valandas, tai buvo pasaka.

Vaikai po truputį augo. Jauniausia dukra ėjo į pirmąją klasę, kai vyriausioji buvo abiturientė. Katastrofiškai trūko pinigų, bet mes su vyru kažkaip išsisukdavome. Arba pasiskolindavome iš draugų, ar imdavome paskolą, arba susirasdavome papildomų darbų. Kiekvieną minutę galvodavome apie vaikus ir jų ateitį, norėjome, kad jie turėtų gerą išsilavinimą ir darbą.

Mokydamasi instituto trečiame kurse vyresnioji dukra pareiškė, kad išteka. Tai mums su vyru buvo nemenkas išbandymas, tačiau nebuvo ką daryti. Jos išrinktasis pasirodė geras vaikinas iš garbingos šeimos, todėl palaiminome dukrą santuokai. Žinoma, mes vestuvėms ir visa kam turėjome išleisti daug pinigų. Po to padėjome dukrai ir žentui įsigyti butą. Juk mes, kaip niekas kitas, supratome, kad be asmeninio būsto šeima normaliai negyvens.

Tuo tarpu mano sūnus taip pat užaugo. Jis puikiai matė, kaip mes su tėčiu padėjome seseriai. Todėl baigęs mokyklą pareikalavo, kad nupirktume butą ir jam. Nebuvo ką daryti, nes mūsų šeimoje visi vaikai turi vienodas teises. Nes jei perkame vienam, tą patį reikia duoti ir kitam vaikui. Sutuoktinis paėmė paskolą ir sūnui nupirkome vieno kambario butą.

Jauniausia dukra buto mūsų neprašė. Ji tiesiog norėjo studijuoti užsienyje. Kaip man buvo sunku tai išgirsti, tačiau dukters studijoms neprieštaravau. Kadangi užsienyje mokslai kainuoja milžiniškus pinigus, pardavėme savo automobilį ir sumokėjome už dukters vienerių metų studijas.

Jaunystė greitai pralėkė. Mes supratome, kad su vyru esame ant senatvės slenksčio tik tada, kai jį ištiko infarktas ir mylimasis atgulė į lovą. Likus pusei metų iki pensijos, turėjau išeiti iš darbo. Vyro nepalikau nė minutei: maitinau, prausiau, vedžiau į lauką pasivaikščioti. Po mėnesio jis pasijuto geriau, ir aš šiek tiek atsidusau.

Skaudžiausia buvo tai, kad per visą tėvo ligos laiką jo aplankyti neatvažiavo nė vienas mūsų vaikas. Vyriausioji dukra tik porą kartų paskambino ir skundėsi, kad nieko nespėja: namai, darbas, vyras. Kad ir kiek skambinau sūnui, jis niekada nepakėlė ragelio. Iki šios dienos jis neperskambino, nors viena mano pažįstama neseniai man pasakė, kad jį matė prekybos centre su drauge. Jie ėjo su alkoholio buteliu ir ananasais ir garsiai juokėsi. O jauniausia dukra tiesiog negalėjo mesti studijų, kad  atskristų aplankyti tėvų. Taigi, senatvėje paaiškėjo, kad turėdami tris vaikus, likome vieni ir niekam nereikalingi. Jie buvo geri tada, kai padėjome jiems  finansiškai. O dabar, kai mums reikia bent kažkokios paramos, vaikai dingo.

Kartais susėdę klausiame vienas kito: ką padarėme ne taip, kad dabar likome vieni ir užmiršti?

pexels.com nuotr.