Kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo daugiau išbandymų jam duodama. Dvi istorijos, ką teko patirti jau garbaus amžiaus senolėms.

 Per mėnesį palaidojo dvi anūkes

Marija gyvena viena name nedideliame rajono centre. Jai 98 metai, senolė beveik nieko nemato. Nors garbaus amžiaus, jos kambariai sutvarkyti, švarūs, nėra dulkių. Ant naktinio staliuko – portretas juodais rėmeliais.

„Regėjimas beveik dingo, bet galva vis dar veikia“, – nusišypso rožinę skarelę dėvinti močiutė. Ji pasakoja savo gyvenimo istoriją. „Turėjau vyrą, sūnų ir dukrą. Visų jau seniai nebėra, bet aš gyvenu ir gyvenu. Ir neseniai įvyko didžiulė nelaimė, atnešusi neapsakomą sielvartą.  Mirė anūkė, kuri mane prižiūrėjo ir man padėjo. Mano mažytė… Turėjau dar vieną anūkę. Ji man pasiūlė: pagyvenk pas mane, močiute, kol atsigausi, nurims tavo siela. Apsidžiaugiau tokiu pasiūlymu – įsikėliau pas anūkėlę. Ir tada vėl iš skausmo plyšo mano širdis – mirė ir ši anūkė. Per mėnesį  palaidojau dvi savo anūkes…“ – per raukšlėtą skruostą nurieda ašara.

Marija visą gyvenimą dirbo mokykloje. Kadangi turi reikiamą darbo stažą, gauna neblogą pensiją. „Man užtenka tos pensijos pragyvenimui, ateina socialinė darbuotoja, padeda, ko man reikia. Tik nuolat grįžta ir grįžta viena mintis: „Dieve, kodėl iš manęs atėmei visus artimuosius?  Kodėl man skyrei tokius gyvenimo išbandymus?…“

Įvyko stebuklas

Poniai Juzefai greitai sukaks 80 metų, tačiau ji atrodo gerokai jaunesnė. Moteris prisipažįsta, kad prieš metus jos gyvenime įvyko stebuklas.

– Tikiu Dievą ir pasakysiu atvirai, kad gyvenimo šviesa man nušvito, kai mirė vyras. Kol gyveno, jo galvoje buvo tik viena mintis – kur išgerti?  O jam namo pargrįžus, tekdavo bėgti slėptis – nakvojau tvarte, sode, po obelimi. Slapsčiausi pas kaimynus. Ir tik kai jis mirė, aš pradėjau gyventi.

Juzefa sako, kad turėjusi vieną sūnų. Jis gimęs 1961 metais: „Jaunystėje išvažiavo dirbti į Rusiją. Iš pradžių dar rašydavo laiškus, kiek žinau, susidėjo su blogais žmonėmis. Ir dingo. Dingo prieš 30 metų.

Aš nuolat ėjau į bažnyčią.   Nors maniau, kad jis jau nebegyvas, bet vis tiek prašiau Dievo, kad grąžintų man mano vienintelį vaiką.

Pernai gavau laišką. „Mama, jei tu gyva, atsiliepk“. Laiške buvo jo telefono numeris. Taip jis atsirado, mano prarastasis vaikas. Ir mano gyvenimas tapo kitoks.

Jis gyvena Rusijoje, buvo atvykęs porą kartų. Grįžti neketina, ypač dabar, kai tokia nerami padėtis. Bet skambina kiekvieną savaitę. Man daugiau nieko ir nereikia. Svarbiausiai, kad vėl turiu sūnų.“

Unsplash.com nuotr.